Keti Matabeli foliantai kalba apie viduramžių Gruziją

Į parodos atidarymą atskubėjau ką tik grįžusi iš Gruzijos – savaitė Lietuvoje ir štai pasiilgusiems tos stebuklingos šalies dar viena galimybė su ja susitikti Kristinos Baranauskaitės įkurtuose ir jau netrukus jubiliejinius dvejus metus švęsiančiuose Gruzijos meno ir skonio namuose. Parodos atidarymas įvyko spalio 28 d.

Spalio pabaiga, paskutiniai krintantys lapai, rudeninis lietus, dargana, o praveri duris ir iš triukšmingos K. Donelaičio gatvės atsiduri šviesiuose ir šiltuose namuose-galerijoje. Skamba rami Gia Kancheli muzika, kvepia parodos atidarymui iškeptais gruziniškais gardumynais (menotyrininkė Kristina Baranauskaitė ne tik rengia puikias parodas, bet ir moko gruzinų virtuvės paslapčių), ant sienų jau sukabinti mįslingi Ketevan (Keti) Matabeli foliantai, kurie iš toli atrodo lyg ikonos, lyg metalo ar emalės inkrustacijos.

Atbėga Kristina, apsikabinam. „Turbūt neateis daug žmonių, juk Vėlinės artėja, visi kas kur“, – jaudinasi Kristina, ir vėl pastebiu, kaip dega ši moteris viltimi, troškimu, kad tik visi, kas nori, turėtų galimybę pamatyti vienos geriausių Gruzijos menininkių darbus.

Gruzijos meno ir skonio namai garsėja geromis parodomis (Buba Arabuli, Nino Chekvetadzė, Georgi Kvavilashvili, Guram Khetsuriani), kurios trukdavo dvi tris savaites, todėl lankytojai iš kitų miestų turėdavo suskubti apsilankyti. „Juk paroda iki gruodžio 1-osios, norintiesi tikrai spės“, – sakau ir džiaugiuosi, kad paroda truks ilgiau, tad užsukite – juolab kad darbus galima ir įsigyti.

Taigi šįkart – išskirtinė pažintis su Gruzijoje garsios menininkės Keti Matabeli 15 foliantų. Ir tai yra tarsi dar „15 priežasčių pamilti Gruziją, pakeliauti po jos istorijos ir meno pasaulį“ (citata iš gruzinų žurnalistės Alinos Okropiridzės straipsnio apie šią parodą – red. past.).

Parodą sudaro trys temos: pagrindinė tema – foliantai, skirti Šotos Rustavelio poemai „Karžygys tigro kailiu“, keletas – dailininko N. Pirosmani temai ir dar keli – senajam Tbilisiui.

Kūrinį geriau pažinti padeda autoriaus asmenybė, tad keletas žodžių apie menininkę, kuri šįkart negalėjo atvykti į parodos atidarymą.

Apie Keti Matabeli

Keti Matabeli (gim. 1953 m.) gyvena Tbilisyje, jos vyras Gia Gugushvili – irgi garsus dailininkas, Tbilisio meno akademijos rektorius. Abu menininkai užaugino tris vaikus, kurie seka tėvų pėdomis. 1970–1978 m. menininkė studijavo Tbilisio Dailės akademijoje tapybą ir yra priskiriama šios kartos menininkams, išdrįsusiems tais laikais gilintis į draudžiamus religijos, istorijos, filosofijos, istorijos klausimus ir juos atspindėti savo darbuose. Nuo 1978 m. K. Matabeli rengia parodas, nuo 1984 m. priklauso Gruzijos menininkų sąjungai.

2013 m. autorė buvo apdovanota prestižine Š. Rustavelio meno premija. Didžiausią Gruzijoje menininko įvertinimą gavo už Š. Rustavelio poemos „Karžygys tigro kailiu“ savitą ir originalų iliustravimą. Tačiau ne vien už tai – jos foliantai, iliustruotos maldaknygės, projektai su studentais ar neįgaliaisiais sulaukė didelio visuomenės dėmesio, dėkingumo ir kitų nominacijų.

Kas patraukė menininkę rinktis tokį kelią, folianto techniką?

Viename interviu ji sako, kad tai, ką kuria – atėjo lyg savaime. Savaimingumo principas būdingesnis Rytų kultūroms, tad gali būti, kad gruzinams „savaime“ reiškia savastį, mokėjimą išgirsti tai, ką širdis sako. Be to, „savaime“ reiškia prigimtinius dalykus, aplinką, kurioje Keti augo: „Mūsų namuose visada buvo saugomos senos knygos. Aplinka padarė savo, kad mano sąmonė pasuktų tokia kryptimi. Įstojau į Dailės akademiją ir kartu gimė pirmieji kūrybiniai sumanymai. Prisimenu pirmąjį savo foliantą, kurį sukūriau iš senelio laiškų ir fotografijų.“

Čia galima stabtelėti ir paaiškinti, kodėl koliažo technika sukurtus darbus Keti Matabeli vadina foliantais. Folianto (lot. folium – „lapas“) pirminė reikšmė yra sena knyga, senovinis popieriaus lapas, įrašas. Koliažo pavadinimas labiau tiktų šiuolaikinio meno darbams, o K. Matabeli darbai primena senovinį manuskriptą, stilizuotą ikoną, jie yra iškilūs paviršiuje, išraiškingos faktūros, individualiai interpretuoja pasirinktą temą, o kai kurie atrodo, lyg būtų dalis senovinės knygos.

Tiek, kiek yra tekę matyti koliažo technika sukurtų darbų, galiu teigti, kad K. Matabeli darbai yra kitokie, atlikti tarsi kontempliuojant siužetą, jausmą, mintį. Tai inspiruoja mąstyti apie meno kūrinio gimimą kaip dvasinio patyrimo (proceso) išraišką. Apie tai kalba ir menininkė: „Kurti foliantą man didžiulis džiaugsmas. Siužetą plėtoju jau kūrybiniame procese, kol galų gale jis įgauna baigtinį pavidalą. Aš dažnai prisimenu, kaip eidavau į cerkvę ir žiūrėdavau į nulašėjusį vašką ant maldaknygių lapų. Todėl netrukus aš pati įvairiais metodais pradėjau sendinti knygas ir daugybę kitų medžiagų, kurių man reikia kuriant foliantus.“

Menininkė taip pat kuria iliustracijas maldaknygėms. Tai atskira, sakralioji, jos kūrybos niša – Keti sako, kad taip išsipildė jos svajonės ir į šį darbą ji įdeda daug meilės, šilumos, nes religinė tematika itin artima, juolab tinka prie kūrybinio stiliaus.

Autorė savo darbuose jungia sena ir nauja, jausmą ir žinias, t. y. ne tik vaizduotės impulsus, bet ir racionaliai parinktas detales, kurios atspindi kūrinį, jo istorinį kontekstą, religinius ar filosofinius aspektus. Ji pagarbiai seka savo įkvėpimą dekoruoti centrinę folianto detalę, taip kurdama šiuolaikinį tęstinumą Gruzijos senovinių miniatiūrų tradicijoms.

Parodoje „Gruzijos meno ir skonio namuose“ galime pamatyti 6 foliantus, skirtus Š. Rustavelio poemos tematikai.

Kurti darbus šiai knygai K. Matabeli pradėjo nuo 1980 m. Visas kūrybinis procesas truko daugiau kaip dešimt metų, etapais, buvo gana sudėtingas, delikatus, nes buvo analitiškai gilinamasi ne tik į Š. Rustavelio kūrinį, bet ir į to laikotarpio istoriją, Š. Rustavelio gyvenimą, mokslinę literatūrą šia tema.

„Tai pradėjo užvaldyti mano sąmonę, ir aš supratau, kad kuriu ne tik iliustracijas. Foliante fiksavau tą įsivaizudojamą realybę, apie kurią skaičiau Š. Rustavelio kūrinyje“, – sako menininkė. Foliantų, skirtų Š. Rustavelio kūriniui, centrinė detalė dažniausiai yra XVII a. miniatiūros paveiksliukas – toks, koks buvo pavaizduotas to amžiaus poemos originaluose. Ši folianto dalis apipavidalinta temą papildančiais ornamentais, įrašais, geometrinėmis figūromis, simboliais.

Foliantuose nėra nieko, kas būtų atsitiktinis dekoras – K. Matabeli pasirinktą temą ir analizuoja, ir kartu išjaučia. Jei dekoruojama senoviniu šriftu – jis yra arba susijęs, arba cituoja Š. Rustavelio kūrinį; gyvūnai, ornamentai, augalai – viskas turi simbolinę prasmę, papildančią poemą „Karžygys tigro kailiu“. Dėl to nėra paprasta skaityti foliantus. Tam reikia bent šiek tiek išmanyti Š. Rustavelio kūrinį, senosios Gruzijos istoriją, kultūrą.

Tam, kad parodos lankytojai galėtų bent truputį įsivaizduoti, ką vaizduoja foliantai, skirti Š. Rustavelio kūriniui, per parodos atidarymą buvo skaitomos ištraukos iš poemos „Karžygys tigro kailiu“, kalbama apie Š. Rustavelį, jo laikų Gruziją. Iš tiesų norint suprasti, ką vaizduoja K. Matabeli savo foliantuose, verta daugiau pasidomėti Š. Rustavelio gyvenimu ir jo visame pasaulyje garsia poema „Karžygys tigro kailiu“.

Apie Šotą Rustavelį

Šota Rustavelis gimė apie 1162–1166 metus, dar būdamas vaikas neteko tėvų, jį užaugino dėdė vienuolis. Poemą „Karžygys tigro kailiu“ sukūrė Gruzijos karalienės Tamaros, garsėjusios grožiu ir išmintimi, valdymo metais (nuo 1184 iki 1213 m.). (Kai kurie čia minimi faktai apie Š. Rustavelį yra iš Jono Graičiūno straipsnio poemos „Karžygys tigro kailiu“ lietuviško leidimo (1984 m.) – red. past.).

Gali būti, kad autorius poemą baigė rašyti apie 1205–1207 metus. Prologe Š. Rustavelis mini karalienę ir savo kūrinį skiria jai, o iš poemos turinio matyti, kad vaizduojami įvykiai būdingi XII a. Gruzijai (nors minimos Indijos, Arabijos šalys). Būtent XII a. šalies valdove tampa moteris, karalienė Tamara, o tai viduramžiais Rytų šalyse buvo beveik neįmanoma.

Gruzija Tamaros valdymo metais išgyvena aukso amžių, tampa stipriausia valstybe Viduržemio jūros regione – suklesti menai, mokslai, architektūra, kultūra, prekyba, išsiplečia politinė įtaka. Š. Rustavelis buvo gerai susipažinęs su valdovų rūmų gyvenimu: savo poemoje tiksliai aprašo viduramžių turtingųjų gyvenimą, aistras, tradicijas. Be to, autorius buvo ir puikiai išsilavinęs (mokęsis, ko gero, Graikijoje, Atėnuose), puikiai išmanė Rytų kultūrą, poeziją, buvo žinomas kaip filosofas ir astrologas.

Kai kurie Gruzijos istorikai mano, kad Š. Rustavelis Tamaros dvare užėmė aukštas pareigas ir gali būti, jog pats buvo nelaimingai pamilęs karalienę, dėl to poema svaigina lyg vynas, herojų jausmai įtraukia, įvykiai čia kelia įtampą, čia vėl atslūgsta ir leidžia mėgautis poetiniais vaizdiniais, išmintingais aforizmais. Paslaptys, kurios gaubia Š. Rustavelio gyvenimą, atsispindi ir K. Matabeli foliantuose – mes, nebūdami Kaukazo kultūros dalimi, galime tik spėlioti, kas užkoduota kai kuriuose simboliuose.

Poemos veiksmas apima didžiulį geografinį plotą, siužetas rutuliojasi tarsi spirale – vienų herojų jausmai tarsi atspindi, atkartoja kitų herojų jausmus: vyrai yra midžnurai, įsimylėję iki pamišimo moterį, kurios negali lengvai pasiekti. Poemos veiksmas itin dinamiškas – įvykiai klostosi logiškai, nuosekliai, aiškiai. Puikiai kuriama įtampa ir atomazgos, piešiami realistiški herojų portretai.

Poema „Karžygys tigro kailiu“ buvo parašyta tada, kai Vakaruose Dante Alighieri dar nė nebuvo gimęs. Dėl to kai kurie rustavelologai teigia, kad ši poema pralenkė laiką, ji būtų tikusi renesansiškam žmogui, o ne viduramžiams. Šis kūrinys galbūt buvo per drąsus tiems laikams. Gal dėl to nebuvo pripažintas savo laiku? Gal dėl to Š. Rustavelis išvyko iš Gruzijos, įstojo į vienuolyną Jeruzalėje, ten 1216 m. mirė ir yra palaidotas. Sunku dabar atsakyti į tuos klausimus. Gal „žmogaus siela dar nebuvo pasiruošusi tokiai kelionei“ – pilnai aistros, atsidavimo, nuotykių, kančios ir pergalės? (citata iš E. Mieželaičio įvado į J.Graičiūno vertimą „Karžygys tigro kailiu“ (1984 m., „Vaga“) – red. past.).

Ką sako folianto kūnas?

Leistis į vaizduotės kelionę po Š. Rustavelio laikų Gruziją mes galime grožėdamiesi K. Matabeli foliantais, kurie Gruzijoje yra ir vertinga dovana, nes knyga „Karžygys tigro kailiu“ dovanojama vestuvių proga iki šiol, o foliantai yra simbolinė poemos dalis. Neretai gruzinų namuose galima pamatyti Š. Rustavelio portretą, o šeimininkai gali papaskoti jau legendomis virtusių istorijų apie viduramžių kūrėją.

Kaip teigia Š. Rustavelio kūrybos tyrinėtojai, ištisos gruzinų kartos mąstė etinėmis, moralinėmis Š. Rustavelio kategorijomis, susidarę iš poemos išrinktų aforizmų ir moralės kodeksą, mat poema, kurios gruziniškas pavadinimas skamba „Vepchistkaosani“ ir kuri nebuvo pripažinta savo laiku, plito perduodama iš kartos į kartą mintinai arba nuorašais. Gruzinų tautos kultūrinėje sąmonėje ši knyga yra antra po Biblijos.

Dabar belieka patiems nueiti į parodą ir pamatyti, įvertinti, reflektuoti, apie ką kalba K. Matabeli kūriniai. Ką sako folianto kūnas – nuogas, atviras, apčiuopiamas ir sykiu paslaptingai uždarytas nuo prašalaičio neįgudusios akies senovinėse raidėse, ornamentuose, simboliuose.

Apibendrintai kalbant apie K. Matabeli darbus, galima teigti, kad Gruzijoje ir tapyba, ir mišria technika atlikti meno kūriniai pasižymi savita – gruziniška – mokykla, kuri yra garsi Europoje ir JAV. Dalis užsienio meno kolekcininkų noriai perka ir ieško, net specialiai užsako gruzinų meno kūrinius savo kolekcijoms kaip itin vertingus, turinčius išskirtinį braižą, atspindinčius savitą mokyklą.

Na o grįžtant prie Š. Rustavelio poemą iliustruojančių foliantų paslapties belieka pridurti, kad daug autorių mėgino šį kūrinį iliustruoti – tai galėsite pamatyti pavartę Gruzijos meno ir skonio namų albumą, kuriame surinktos geriausios šio kūrinio iliustracijos. Galėsite palyginti, kaip poemą įsivaizdavo kiti menininkai ir kaip unikliai šį kūrinį interpretavo Keti Matabeli. Taigi nepraleiskite progos praverti duris Donelaičio g. Kaune. Jei oras bus rudeniškai žvarbus, jus pasitiks maloni ir jauki aplinka, gruziniška dvasia, paslėpta 15-oje foliantų, ir svetingi šeimininkai, kurių gyslomis teka gruziniškas kraujas.

Virginija Tamošiūnaitė, Bernardinai.lt, 2017 11 02